Mažoji Lietuva

Parengė:Diana,Matas,Klaudijus,Deimantė,Giedrius.

Mažosios Lietuvos Apranga

Mažosios Lietuvos moterų tautiniai drabužiai turi pačius seniausius drabužių bruožus. Šio krašto lietuviai, konservatyvūs ir labai prisirišę prie savų tradicijų, mėgo dėvėti pačius senoviškiausius drabužius; jų spalvos tamsokos. Kiklikai tamsių spalvų su smulkiais rašteliais. Kai kurie iš jų pasiūti ligi liemens ir per pečius kabo tik ant juostelių.
  Galvą puošė labai įvairūs apdangalai – skepetaitės, raiščiai, kepuraitės. Marškiniai su didele kaklo iškirpte. Marškinių krūtinė, rankovės per alkūnes ir rankogaliai paįvairinti raštais. Sijonai, vadinami kedeliais, platūs ir tamsūs, suklostyti, austi skersiniais plačiais dryžiais, pasiūti išilgai.
Per pečius moterys persimesdavo plačią dviejų palų drobulę. Tų palų siūlė puošniai kiauraraščiu tarpusavy sujungiama. Prijuostes ausdavo šviesias arba tamsias parinktinais audinių raštais. Kojos aunamos tamsiais odiniais bateliais. Taip pat dėvimos sermėgėlės ir puošnūs kailiniai.
  Mažosios Lietuvos vyrų drabužiai tamsūs. Kepurė – atverčiamais bryliais. Marškiniai plačiai atverčiamais atlapais. Vyrai rišėjo spalvotą skepetaitę. Liemenė – vienspalvė. Tamsios spalvos ilga rudinė šonuose ir nugaroje suklostyta. Kelnės tamsios su skersiniais dryžais. Avimos nertos kojinės ir siūtos odinės naginės. Žiemą dėvimos rudinės ir spalvotų lopų kailiniai.

Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva – tai labai skirtinga unikalus grožio gamta ir viena už kitą įdomesnės vietovės. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras – Kuršių nerija (Kuršių nerijos NP), stebinanti smėlynų, miškų ir vandenų derme. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis, nes per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.
Archaiškiausią šio krašto paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba - ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais. Seniau tikėta, kad lėkiai saugo sodybą nuo blogio. O šiek tiek į lėkius panašios vėjarodės puošdavo žvejų burvalčių (kurėnai) stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Į dausas išėjusiųjų senųjų pamariečių vietas saugo saviti kryžiai – krikštai.Didžiausias Mažosios Lietuvos miestas – Klaipėda. Jame – ir šiam kraštui skirtas muziejus su gausiomis ekspozicijomis bei keliais filialais.

Mažosios Lietuvos regionas – tai Klaipėdos kraštas (Kuršių nerija, Šilutės, Klaipėdos rajonai bei pietinė Tauragės apskrities dalis ). Nuo XVI a. iki 1918 m. Mažąja Lietuva vadinosi ir dabartinė Kaliningrado sritis (Rusijos Federacija), - istorikų teigimu, tai senos baltų žemės. Ši Mažosios Lietuvos dalis yra lietuvių raštijos gimtinė - čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos.1544 m. įkurtame Karaliaučiaus universitete įsteigta pirmoji Lietuvių kalbos katedra (1718 m.). Kai carinė okupacija 1864-1904 m. Lietuvoje buvo uždraudusi spaudą, lietuviškos knygos buvo spausdinamos Tilžėje, Bitėnuose bei Ragainėje ir šimtai knygnešių jas slapta gabeno į mūsų šalį. Čia XIX a. pabaigoje pasirodė ir pirmieji periodiniai leidiniai, žadinantys nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.1895 m. ant Rambyno kalno (Rambyno RP) įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, kurios iniciatorius buvo Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, chorų vadovas, rašytojas Vydūnas.

Maistas

Barankas parveždavo iš ŽemaitijosSaldžių patiekalų Mažojoje Lietuvoje taip pat buvo. Iki karo Šilokarčema garsėjo kepyklėlėse, cukrainėse kavinėse gaminamais įvairiausiais kepiniais ir saldėsiais. Tik riestainių, vadinamųjų barankų, lietuvininkai negamino, juos vaikams parveždavo iš Žemaitijos. Labai mėgdavo lietuvininkai virti sriubas iš vaisių, virdavo kartu su miltų kukuliukais, grietine arba pienu.

Namai

Mažosios Lietuvos kaimų didesniuose namuose būdavo kelios krosnys: didžioji duonkepė, virtuvės (mūrelis) ir šildomoji krosnis, t.p. šildomas koklių suolelis palei krosnį, vad. kakalys (benkis ar zelikis). Nedideliuose namuose krosnių būdavo mažiau, jos kūrentos iš virtuvės. Žinomos vasarinės – maistui gaminti ir vandeniui šildyti, ir žieminės krosnys. Paprastesnės molinės arba mūrinės krosnys būdavo įrengiamos jaujose, pirtyse, kartais rūsiuose. 

Pabaiga! :]

Comment Stream