Žemaitija

Parengė- Karolina,Andrėja, Lukas

Žemaitija yra vienas iš Lietuvos etnokultūrinių regionų taip pat geografinis ir istorinis regionas.Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose.

Žemaičių tautiniai rūbai

Žemaičiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai, rankogaliuose ir perpetėse įaustais raudonų žičkų - ruoželių, dobiliukų raštais. Žemaičių mrškiniai - Jie dažniausiai tunikinio sukirpimo, su perpetėmis, ilgomis rankovėmis. Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės, vienodai kerpami. Skiriasi tik detalėmis: apykaklės forma, papuošimu. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė, marškinių priekis. Sijonai dryžuoti ir languoti, siūti kelių tiesių palų, užpakalyje gausiai raukti. Išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deriniai ir dryžių išdėstymas. Prijuostės dažniausiai išilgadryžės, siūtos iš skerso audinio, vienapalės. Palyginus su kitų sričių prijuostėmis, žemaitiškos yra trumpesnės ir žymiai platesnės.  Namie austos liemenės vilnonės.  Žemaičių liemenės trumpos.Galvos danga Žemaitijoje, kaip ir kitose etnografinėse Lietuvos srityse, skyrė moterį nuo merginos. Merginos puošėsi natūralių gėlių vainikais, galionais. Moterys dėvėjo šilkinio, medvilninio audinio siūtas kepurėles, žiemą - pašiltintas vata. Ypač puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu kepurėlės su raišteliais.

Gyvenamieji namai

Žemaitijos valstiečiai gyveno turtingiau negu aukštaičiai ar dzūkai, todėl jų sodybos pastatų daugiau, jie didesni.  Žemaičių trobos turi daugiau įvairios paskirties patalpų. Jų gali būti nuo trijų iki dešimties, o kartais ir daugiau. Svarbiausios yra trys: visos šeimos bendra (šeimyninė), švaresnė patalpa (geroji troba) ir priešinė. Žemaičių troboms būdinga tai, kad jose yra atskiros patalpos, kur miega šeimos nariai arba svečiai. Žemaičių trobų architektūrinės visumos kompozicija yra aiški ir paprasta. Vertikalūs sienų plokštumų apkalai gerai derinasi su monumentaliais keturšlaičiais, čiukuriniais, rečiau pusskliautiniais stogais. Dekoratyviniai motyvai naudojami labai santūriai.  

Termė,kalbos žodingumas

Žemaičių tarmė, lietuvių kalbos tarmė, kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius.

Amatai

Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus.  Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis.

Kulinarinis paveldas


Žemaitiškų barščių, bulvienių, daržovienių, kopūstienių , rūgštelynių, žirnienių, košių, aromatas ryškai skyrėsi nuo aukštaičių. Populiariausi žemaičių - valgiai žemaičių blynai, didžkukuliai, cibulynė, kruolpiniai vėdarai, troškinti kopūstai su kiaulės kojėlėmis.

Gėrimai - žemaičių midus, džiovintu obuolių gira, mėtų arbata.